Erasmus Ispanijoj: M-A-R-O-K-A-S ! ! !

Koutoubia, pagrindinės mečetės, bokštas, vaizdas iš greta esančių sodų, Marrakech

Neveltui sako - trečias kartas nemeluoja.. norėjau į Maroką kai pernai gyvenau Andalūzijoj, norėjau į Maroką, kai šiemet grįžau į Andalūziją... bet vis nepavykdavo... taigi galų gale nusipirkau bilietus ir šįkart tiesiai variau į Maroką, visoms šešioms dienoms :) tiesa, jų nė iš tolo nepakako.... sunku išreikšti tą nenusakomą įspūdį, kurį paliko ši šalis... būtinai dar grįšiu, bet dabar pabandysiu pagauti kelias įdomesnes detales..

Marakešas
Pirmiausia atvykome į Marakešą, sostinę. Dar žinomas kaip raudonasis miestas, turi apie milijoną gyventojų. Sako, tai vienas iš nedaugelio miestų, kurių senamiestyje vis dar tvyro viduramžiškas gyvenimas. Siaurose gatvelėse, nukrautose įvairiaspalvėm ir įvairiakvapėm prekėm, nardo vietiniai žmonės, retai kada apsirengę šiuolaikiškai,... tiek vyrai, tiek moterys dažniausiai dėvi ilgą, pavadinkim, suknią, ilgom rankovėm ir su kapišonu. Visokių raštų, spalvų ir audinių. Moterys aišku dėvi čadras, o vyrai gan dažnai turi kepurikes, kurios dengia vos daugiau nei pakaušį ir dažnai yra spalvotos ir raštuotos. Ir šiuo metu beveik nėra turistų...

Pagrindinė aikštė turbūt vienas įspūdingiausių akcentų - tarp prekystalių yra ir tuščios vietos, kur sukiojasi daugybė žmonių ir įvairių vietinių, siūlančių pramogas - išmarginti rankas chna, nusifotografuoti su beždžione... ir THE snake dancers, kurie žaidžia su nuodingomis gyvatėmis ir siūlo su jomis nusifotografuoti. Ir net stereotipiškiausia kobra pastačius sprandą priešais skardžia dūdele grojantį dieduką...

Taip pat apsilankėme soduose, kurie buvo irgi įspūdingi.... sako, garsūs visame pasaulyje, juose net yra memorialinė lenta Yves Saint Laurent'ui.

Norėjom važiuoti į dykumą, bet pagailo laiko, nes iki miesto, nuo kurio arti yra dykuma, 9 valandos kelio.....

Essaouira
Labiausiai atsipūtęs miestas Maroke. Nuo pat pradžių kažkuo priminė Tarifą... netgi tokia detalė, kaip kad ten palankus vėjas kitesurfint.... Nedidelis, jaukus, prie jūros, net nežinau kaip apsakyt tą jausmą, bet miestas turi savo jausmą, jis alsuoja kažkokiu paprastumu.. ir turi savo paslapčių. Tas man ir patiko Maroke – jis turi savo magiją, kurią reikia surasti...

Maroko Magija
Nors yra kuriamas koks tai turistams skirtas fasadas, radus būdą už jo užlįsti galima pamatyti visai kitokį, Magišką Maroką...

Vienas iš magijos pagrindų – kad marokiečiai atrodo įkyrūs, nori kažką parduoti, pakalbinti... tačiau jei randi būda su jais pabendrauti iš kitos pusės, pasirodo besantys labai šilti, malonūs ir svetingi žmonės... visada pakvies pas save į namus arbatos išgerti su jo šeima (na to neteko daryti), pasidalins naudinga informacija ar atskleis kokią Paslaptį... o kartais arbatos išgeriame tiesiog parduotuvėj, šalia kilimų ir žvakių...

Štai vakare bevaikštant gatvelėm išgirdom būgnų garsus... sekėm jais ir užtikom mažą muzikos parduotuvėlę, prigrūstą žmonių, grojančių visokio plauko būgnais.. atrodė kaip geras geras jam‘as. O kitą dieną visai atsitiktinai susipažinau su vienu vyruku iš ten, pasirodo, jie turi vietinę būgnų grupę. O miestelis kasmet turi afrikietiškos natūralaus tranzo muzikos festivalį, į kurį suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio...

Tas pats vaikinukas pakvietė į koncertą vakare. Koncertavo vienas vyrukas iš Prancūzijos, kaip supratau, marokietis pagal kilmę. Jis naudojo tik mikrofoną ir garso techniką – įrašo savo balsą, o po to jį paleidžia, tada kitą balsą prijungia ir t.t... o jo balso galimybės tai nerealios... galiausiai išeina tokios scenos, kaip fermos gyvulių garsai, fone ūžia traktorius, ir kalbasi du kaubojai. Ir taip iš garsų visa istorija išeina...

Kitą dieną susipažinau su lenkų kilmės žydu iš Prancūzijos (kaip juokingai tai beskambėtų...), kuris atvažiavęs pas savo dėdę dirbti kažkokioj kompanijoj...įdomus vyrukas, pamokė arabų kalbos, kas buvo labai naudinga.

Kartą užėjau į vieną muzikos parduotuvėlę, kuri buvo prie pat hostelio, ten visad regį grodavo. Iš nežinia kur išlindo garbanotas marokietis ir, aišku, pakvietė arbatos. Neilgai trukus su visa marokiečių chebryte ir žydu iš Prancūzijos gėrėm daug daug arbatos virš parduotuvės, kur jau ne parduotuvė, o jų privati erdvė. Labai magiška vieta. Visa mažutė, siaurutė, sienos nukabintos visokiais būgneliais, gitarikėm ir kanarėlių narveliais – o jos labai čirpauja, kai žmonių prisirenka... Parduotuvėlė priklauso tam garbanotam ir jo draugui. Jie patys gamina instrumentus ir juos parduoda, va taip ir gyvena, nors dar visai jauni, vos už mane vyresni.

Maistas
Ooooo taip, mano mėgstama tema :) žinoma, vaisių pilna, papigiai, rojus žemėje.. o apelsinai tai dar skanesni nei Ispanijoj, kaip ir sakė pernai vienas marokietis. Taip pat pilna tokių bariukų, kur gali paprašyt kokių nori sulčių ar kokteilio, tau vietoj padaro pagal pageidavimą, dar įdeda kokių riešutų, nu ir aišku papigiai... kuskuso ragaut neteko, retai ten užtiksi, o va Tajine, tai ragavau – daržovės su bulvėm (nu ir mėsyte tradiciškai, bet aš vegetarišką ėmiau). Iš pradžių priminė lietuviškus čenakus, ir ruošia panašiai, tik kad indas kitokios formos. Va. Kavinėse kai atneša prieskonines tai ten būna druska ir...kuminas. O kur dar superiniai marokietiški saldumynai.. visokie mažiukai daiktelyčiai, aišku labai saldūs, ir su daug riešutų....mmm....

Na ir aišku visų puikiai žinoma marokietiška mėtų arbata, dar vadinama marokietišku viskiu, ruošiama žaliosios pagrindu, įdedant kelis mėtų lapelius ir daugybę cukraus. Ruošiama metaliniame arbatinuke, patiekiama ant padėklo su mažytėm stiklinaitėm, ir taip visur, ir kavinėse, ir parduotuvėse, ir namie..... Laaaabai populiari tarp vietinių, nuolatos ją gerią, kur bedarytų ar ką bedirbtų, visada turi tą padėkliuką kur nors netoli. Vieną kartą man vos įėjus į parduotuvę pardavėjas išlėkė sau arbatos atsinešti – šventas reikalas....

Žmonės ir religija
Na žinoma, religija ten yra labai svarbi. Taip pat ir moters-vyro santykiai apibrėžti ir atsargūs. Nors jaunimas vis rečiau laikosi tradicijų, tačiau dauguma merginų yra prisidengusios tiek kūną, tiek galvą. Aš irgi tenai visą laiką dėvėjau atitinkamus rūbus o kartais ir kapišoną ar skarą ant galvos užsimesdavau. Kažkaip saugiau jausdavausi – juk iš tiesų tokios tradicijos yra tam, kad apsaugoti moterį nuo nepageidaujamo dėmesio, o ne kad ją suvaržyti.

Kiek šnekėjau su vietiniais, visi labai griežtai tvirtindavo, kad yra musulmonai, kad tiki Dievu. Nemaža dalis pridurdavo, kad nėra sąžiningai praktikuojantys – į mečetę nueina kartais, taip pat išgeria retkarčiais ar neprisilaiko visų draudimų, tačiau vis tiek yra labai tikintys. Ypač nustebino kelių vyrukų tvirtinimas, kad tokį gyvenimą jie gali gyventi tik laikinai (išėję iš tėvų namų, bet dar neturintys savo šeimos), nes žino, kad jis nėra teisingas. Prieš kuriant šeimą labai griežtai ruošiasi visa tai mesti, nes šeimoj turi būti harmonija ir geras pavyzdys vaikams. Ir visiškai tikiu, kad jie taip ir padarys. Va man tuo ir patiko marokiečiai – daugiau teisingų žmonių, pas juos dar ne tiek daug nukrypimų kaip vakarų civilizacijoj, jie dar turi kažkokį pagrindą, tikėjimą, pareigos, atsakomybės jausmą. Galbūt ir dėl to tenai jaučiausi visiškai saugi, nė kiek nebijočiau keliauti viena.

Essaouira‘oje tarp mažyčių gatvelių ir prekystalių galima pastebėti įėjimą į Mečetę, ten jų yra tikrai nemažai ir maldos metu visi subėga greitai greitai, štai vienas atbėga vėluodamas, greitai nusispiria batus, įsliūkina vidun ir sėda prie kitų – nu šitai taip priminė Maskvą, nors tu ką, niekaip neatsikratau to jausmo.. o po to gali matyti, kaip žmonės skirstosi, visi savo kilimėlius nešdamiesi... niekaip negaliu apsakyti to malonaus jausmo, praeinant žvilgtelint vidun – tokia ramybė, visi susėdę ant grindų... labai gaila, tačiau ne musulmonams Maroke draudžiama įeiti į Mečetes (yra kelios išimtys architektūros paminklams, tačiau neteko ten būti).

Salam aleykum, iki pasimatymo, Maroke! :)

P.S. į savo youtubą įdėjau įrašą iš Marakešo ir Sevilijos flamenko.