Dvi savaitės Andalūzijoje. III dalis. Tarifa ir Marbella

Tarifos užkandinė. Ten daug tokių alternatysių viečikių ir visur vyrauja žodis surf.

Taigi, kaip jau sakiau, vakare iš Granados patraukėm link Tarifos. Ispanijoj visada kiek teko keliauti nuo jūros į žemyną arba atvirkščiai, visada reikia perlipti kalnus, ir tai reiškia daugybę gražių vaizdų, o dar saulė leidos... Malagoje sustojom paimti dar vienos draugės ir Tarifoj buvom jau su tamsa. Apsistojom močiutės bute, ten pat kaip ir pernai. Jai gal kokį 90 metų, visa mažutė, susitraukus, labai savotiška, bet nuomoja du butus senamiesty pigiau nei bet koks hostelis. Kurią tai dieną kažką juokavo apie žmones ir amžių, ir tarp kitko pasakė, kad va, aš dvigubai vyresnė... na bet mes nutylėjom jau, kad gal keturgubai iš tiesų....

Kitą dieną beviltiškai ir be perstojo lijo, ko visiškai nesitikėjau iš saulės pakrantės rugsėjo vidury... o aš net nebuvau pasiėmus jokių šiltų drabužių – iš pernykštės patirties buvau tikra, kad tokiu metu tenai nereikės nieko daugiau nei šortų ir sijonų...

Tačiau sekančią ir visas kitas dienas oras, laimei, buvo tobulas. Žinoma, ėjome į paplūdimį, kuriuo Tarifa garsi ne tik Ispanijoj, bet ir visoj Europoj, nes tai viena geriausių vietų kitesurfing‘ui. Kadangi Kasparas pamišęs dėl šio sporto ir turėjo visą įrangą, pamokino ir mudvi. Žinoma, pradžioje gauni tik mažiuką „žaislinį“ aitvarą ir mokaisi su juo elgtis sausumoj, jį valdyti, jausti vėją. Na man iš tiesų patiko, nes šis sportas ne tik treniruoja kūną, bet ir reikalauja nemažai smegenų, reikia suprasti, kaip juda vėjas, gūsiai, kur veikia kokios jėgos. Maža to, visa tai vyksta atvirame ore, paplūdimy, prie jūros!

Kitą dieną mums sakė, kad nėr vėjo, taigi varėm į tolimesnį Bolonijos paplūdimį, pasidegint atseit. Jis ypač gražus, turi kopas panašiai kaip Nidoj, tik iki jų nepriėjom, buvo iš tiesų sunku nusedėti tenai, nes baisus vėjas be perstojo košė. O kai vėjas, tai nesijaučia, kaip saulė kepina, ir visi trys baisiai nudegėm, net aš buvau truputį raudona, kas aišku labai greitai pavirto į ruda.

O vakare jau pajudėjau į Marbellą. Tenai apsistojau pas draugą iš pernai metų. Ryte pavaikščiojau po Puerto Banus, kuris tokiu metu visad būna apmiręs, bet aplankiau vieną buvusią darbovietę, kuri jau veikė, o vėliau padrybsojau Marbellos paplūdimy ir popiet patraukiau atgal į Seviliją dar dviem dienom.

Na, taip ir baigėsi mano kelionė po Andalūziją. Vėl gaila palikt, norisi sugrįžt. Tačiau praeitą kartą taip buvo, nes buvau dar daug ko nemačius, neaplankius. O dabar, kai visos pagrindinės vietos aplankytos, žinau, kad grįšiu, ir ne vieną kartą, ir ne todėl, kad dar kažko nemačiau, o todėl, kad Andalūzijoj visad yra kažkas, kas mane be galo traukia, be galo žavi...

Bolonijos paplūdimys

Rimtas surferis ir rimtas kaitas

Tarifos žavesys - daug mažyčių aikščių siaurių gatvelių tinkle.

Sirijos princo pilis Puerto Banuso paplūdimy

Tgi Fridays, kur dirbau savaitę :)

Dvi savaitės Andalūzijoje. II dalis. Granada

Alhambros gabaliukas

Taigi po kelių nesėkmingų dienų pagaliau pavyko išsinuomoti raudoną mašiniuką ir patraukti link Granados. Buvome penkiese: aš, Ieva, Donatas, marokietis ir vokietė. Mašina važiuoti gavosi dvigubai pigiau nei autobusu. Tačiau vakare buvo svarbios futbolo varžybos (Barselona FC prieš Milano Internazionale), taigi teko sustoti pakelės miestely pažiūrėti tų varžybų. Užsukom į atsitiktinį bariuką ir su tikrais vidurio kaimo ispanais stebėjom triuškinančią Barselonos pergalę, jėėėė! Iš tiesų jie nedaug skiriasi nuo lietuviškų krepšinio pamišėlių, rėkia, šaukia, alų geria. Tačiau futbolą žiūri ir moterys, nėra tai šventas vyriškas reikalas.

Galų gale po vidurnakčio pasiekėm Granadą ir iškart pajutom skirtumą – buvo baisiai šalta. Vėliau pamatėm gatvės termometrą, rodė 15 laipsnių, o mes, pratę prie Sevilijos karščio, nė nesitikėjom tokios žvarbumos. Sunku patikėt, juk miestas tam pačiam regione, dar kiek piečiau. Susirengėm visus savo drabužius ir, atrodydami kaip bomžai, pajudėjom centro link, kur virė naktinis gyvenimas su vakarinėm suknelėm... susiradę pigiausią hostelį, nuėjom miegot. Bernai dar ėjo žiūrėt naktinės Alhambros.

Kitą ryta visi kartu ten patraukėm. Alhambra yra Granados pagrindinė įžymybė. Tai senoviška maurų gynybinė tvirtovė, pastatyta 14 amžiuje. Bjaurus dalykas, neskaitant kosminės kainos, yra tas, kad norint patekti į pačią pilį, reikia ten registruotis prieš tris mėnesius tiksliam laikui (turi apie pusvalandį laiko, per kurį turi įeiti). Mes, aišku, šito nedarėm, todėl galėjom apsidairyti po aplinkinius sodelius ir bokštelius, už kurios nereikia mokėti. Iš ten ir nuotraukos. Jei norite, visada galite pamatyti daugiau: wiki

Granada taip garsėja gražiu vaizdu nuo kalno bei senamiesčiu iš baltų namukų ir siaurų gatvelių, bet tai galima pastebėti visoj Andalūzijoj. Žiemą čia renkasi slidinėtojai, mat šalia yra Siera Nevada.

Maniškiai, norėdami laiku grąžinti mašiną, išskubėjo namo, o aš susitikau su Kasparu iš Šveicarijos, su kurio pernai susipažinom Tarifoj. Išsinuomavom juodą Toyota Yaris ir saulės pakrante (taip ji ir vadinasi, Costa del Sol) patraukėm link Tarifos. Kad būtų lengviau susigaudyti mano kelionėse, štai žemėlapis

Vaizdas nuo Alhambros

Baltas namukas senamiesty

Vaizdas nuo kito kalno ir mūsiškiai

Vaizdas nuo kito kalno į Alhambrą ir mūsiškiai

Dvi savaitės Andalūzijoje. I dalis. Sevilija

Sevilija. Andalūzijos (taip vadinasi pietų Ispanijos regionas) sostinė. Apie 700 tūkst. gyventojų. Karščiausias miestas Europoje. Jos katedra, La Giralda, – trečia bažnyčia pasaulyje, didžiausia gotikinė katedra pasaulyje. Pasakiško grožio miestas – tiesiogine to žodžio prasme norisi kiekvieną kampą fotografuoti. Ne tik be galo dailūs pastatai ir gatvės, bet ir daugybė parkų, sodų, fontanų. Taip pat Sevilijoj pilna balandžių, ypač baltų, ir nors šiaip balandžių nelabai mėgstu, šiuo atveju jie gražiai puošia miestą. Be to, į senovišką miesto vaizdą neįtikėtinai skoningai įsikomponuoja modernus tramvajus.

Atvykau vėlų vakarą, mane pasitiko Donatas (irgi erasmus studentas, tik Sevilijoj) su marokiečiu, pas kurį buvo apsistojęs. Tenai prisiglaudžiau ir aš. Nors marokietis gyvena vienas mažiukam butuke (studijuoja kažkokią informatiką), dažnai priima keliautojus. Pats labai protingas, moka daug kalbų, apsiskaitęs, turintis nuomonę, atsisakęs, jo nuomone, smegenis plaunančios musulmonų religijos.

Vietos magijai nupasakoti trūksta žodžių... Tai buvo labai graži vieta pačiam miesto centre, tarp siauručių gatvelių, o iš terasos ant stogo atsiveria nuostabus senamiesčio stogų ir bokštų vaizdas. Namuose tvyro bendruomeniška, draugiška, svetinga atmosfera. Sunku patikėti, kaip tiek daug žmonių tokioje mažoje vietoje gali taip draugiškai sugyventi ir vienas kitam ne tik netrukdyti, bet ir padėti, dalintis, džiaugtis. Tarsi viena didelė šeima. Kai aš atvykau, tenai gyveno Donatas ir Ieva (abu erasmusai Sevilijoj, vėliau susirado butą), Paula iš Vokietijos, keliaujanti po šalį, Šonas iš Airijos, grįžęs po erasmus perlaikyt egzaminų. Kažkuriuo metu trumpam buvo apsistojusios kelios lenkės. Vėliau butas aptuštėjo.

Tenai prabuvau penkias dienas (o vėliau dar dvi). Nieko labai ypatingo nenuveikėme, tiesiog vaikščiojome po miestą, apžiūrėjom įvairias vietas, mėgavomės parkais, gaminom maistą, praleidom daug tikrai smagaus laiko.

Bandėme išsinuomoti mašiną kelionei į Granadą, tačiau vis nesisekė – tai kreditinės kortelės reikia (kurios niekas neturi), tai 23 metų amžiaus... vienintelė mums tolerantiška agentūra tą dieną nedirbo. aplakstėm kone visą miestą, kol galiausiai pasidavėm. Kitą dieną vėl kažkas įvyko ir tik trečios dienos vakare pavyko išvažiuoti į Granadą. Bet kadangi buvo labai svarbios futbolo varžybos, pakeliui sustojome kažkokiam miestely pažiūrėti varžybų ir tik apie vidurnaktį buvom Granadoj.

Kai grįžau į Seviliją, turėjom įdomią atrakciją – tą dieną buvo marokiečio draugės gimtadienis, bet kadangi ji gyvena Rusijoj, mes jai darėm tokį, pavadinkime, atviruką, metras ant metro. Visas darymo procesas buvo fotografuojamas o nuotraukas vėliau jai nusiuntėme. Žodžiu pasivogėm iš statybų kažkokią plokštę, nusipirkom dažų, tą plokštę išspalvinom ir prirašėm linkėjimų kokiom žinom kalbom, taip pat prašėm praeivių, kad užrašytų savo kalba. Beje, visa tai vyko katedros aikštėj Rezultatas buvo išties stulbinantis.

Paskutinę dieną bandžiau daryti tinginį ir išėjo ganėtinai kitaip, nes ten kitokie sausainiai, kitokia kakava ir nežinojau tikslių proporcijų, o ten indeliai kitokie. Bet jis buvo išties nuostabus, visi buvo labai patenkinti. O vakare ėjome į regio klubą ir smagiai pašokom. Sevilijoj yra nemažai alternatyvių žmonių ir vietų, jei žinai, kur eiti.

Žodžiu, į Seviliją tikrai dar grįšiu :)

Katedra. Vaizdas nuo stogo vakare.

Eilinis parkas.

Eilinis pastatas.

Mūsiškiai.

Barceloneta

Labas rytas :)

šiandien vėl naktibaldžiauju, bet šįkart turiu šį tą papasakoti. Vakar, rugsėjo 11, čia buvo nacionalinė Katalonijos diena, visur iškabintos Katalonijos vėliavos (geltonai raudonai dryžuotos), paties šventimo tai nelabai jautėsi ir matėsi, galbūt ir dėl to, kad naktį miegojau :))

Pasidomėjau, ką reiškia pats miesto pavadinimas, bet nieko konkretaus ir nesužinojau. Viena versija tokia, kad prieš mūsų erą čia buvo kažkoks Iberų (ale iš Egipto) miestas Barkan ir pavadinimas vėliau transformavosi. Kita versija, kad miestą III a. pr. Kr. įkūrė Hanibalo tėvas, kurio vienas iš vardų (o gal pavardė) Barca. Miestas buvo kaip ir jo giminei nauja vieta, Barca Nova. Ir dar viena versija apie Heraklio žygius – kartą jis plaukė su devyniais laivais ir vienas pasimetė, jie jį rado išmestą ant kranto, Barca Nona – devintas laivas. Vieta pasirodė labai graži ir buvo įkurta miestelis.

Nuėjom su Giorgio į centre esantį paplūdimį, kuris vadinasi Barceloneta, tenai susitikom su Oskaru iš Meksikos, su kuriuo irgi pernai dirbom kartu Marbelloj. Buvo labai smagu po tiek laiko vėl pasimatyti :))

Barceloneta ir aplinkinis rajonas, pats centras, toks ganėtinai turistinis. Nors gal ir nieko stebėtina, juk paplūdimys Barcelonoj atsirado ruošiantis 1992 olimpiadai, prieš tai nelabai buvo poreikio, nei turistų. Bet šiaip ar taip, jis labai gražus, visur dvelkia menu... iš Barcelonetos matosi didžiulis laivo formos dangoraižis, nukopijuotas iš Dubajaus. Šitos istorijos nežinau, kam ir kodėl ten jo reikėjo... Labai pradžiugino gražus ir platus dviračių takas (ten važinėja ir daug riedutininkų bei skeiterių).

Pastebėjau, kad čia labai daug gražių gatvių. Kažkas panašaus, kaip mūsų vokiečių, tik 5 kartus didesnės, ten per vidurį visokie parkai, vaikų žaidimų aikštelės, kavinės, medžių daug, o šonuose mašinos važinėja.

Na o šiandien jau pajudėsiu į Seville ir sekantis įrašas greičiausiai bus tik po dviejų savaičių :)

Pirmas rytas

Labas rytas.

Vakar atskridome truputį anksčiau, nei planuota, bet vis tiek buvo nuobodu skristi, labai ilgai kažkaip. Iš oro uosto dar pusantros valandos važiavau iki Barcelonos centro, o ten mane iš karto pasitiko mano draugas Giorgio iš Bulgarijos, pas jį ir apsistojau.

Vakar jau nieko nuveikti nebespėjau, apsipirkom, pavalgėm ir viskas. Dar išsiaiškinau, kad mano ispaniškas numeris nuo pernai metų nebeveikia, tai teks pirkti naują. Sutemo labai anksti, apie 9 jau visai tamsu buvo, o ir aušta vėlai, va dabar, apie 8, tik saulė patekėjo. Ir išvis aš čia tokia naktibalda jaučiuosi, kai kėliaus visai tamsu buvo, visi miegojo, sutikau vieną žmogų, kuris, kaip supratau, tik ėjo miegoti :)) ir va jau kelios valandos kaip atsikėlus ir nėr ką veikti, visi dar miega, tai gerai radau wireless vogtą, galiu bent kažką naudingo nuveikti :) beje, čia labai kvepia šviežiom bandelėm, turbūt kažkokia kepyklėlė šalia yra :)

Aš čia apsistojau tokiam bute su daug kambarių, visi yra nuomininkai, čia jų gal kokie 5 iš viso, be Giorgio dar vieną mergaitę iš Kolumbijos mačiau ir viskas. Namas toks paprastas tipiškas ispaniškas daugiabutis, miesto centre, bet ne senamiesty.

Dabar galite žiūrėti į nuotraukas :)
Virtuvės langas išeina į tokią angą (na vidiniu kiemu vadinti nesinori...), kurią visi ispaniški namai turi, pro balkoną matosi didelė gatvė, kurios vienas galas eina į jūrą, o kitas - į kalnus.

Na tai tiek šį kartą, daugiau tokių nuobodžių įrašų apie nieką nebus, nebent vėl ryt ryte neturėsiu ką veikti, tai parašysiu, ką veikėm šiandien. Bet jau ryt vakare skrendu į pietų Ispaniją be kompo, tai ten jau tikrai rašysiu mažai:)

Beje, apie orą: ŠILTA! nebuvo labai karšta dieną, normaliai, sakė apie 28, tai pats tas, tokia maloni šiluma, naktį buvo karšta miegot, o va ryte truputį šalta, megztuko norisi, na čia aišku langai 24/7 atidaryti visi, namie kaip lauke.

Sveiki atvykę į blogą

Taigi nuoroda veikia, jūs patekote į mano blogą, kuriame galėsite skaityti apie potyrius studijuojant Ispanijoje.

Pernai vasaros nuotykius galite skaityti http://paule.blogas.lt/

Išvykstu rugsėjo 10, po to jau galėsite tikėtis naujienų karts nuo karto.

Hasta luego ;)

P.S. jei kam kilo klausimų - šis adresas - sin-alcohol ispaniškai reiškia be alkoholio ir iš esmės yra pasekmė to, kad daugybė pavadinimų jau buvo užimti :))