Tarifos užkandinė. Ten daug tokių alternatysių viečikių ir visur vyrauja žodis surf.Taigi, kaip jau sakiau, vakare iš Granados patraukėm link Tarifos. Ispanijoj visada kiek teko keliauti nuo jūros į žemyną arba atvirkščiai, visada reikia perlipti kalnus, ir tai reiškia daugybę gražių vaizdų, o dar saulė leidos... Malagoje sustojom paimti dar vienos draugės ir Tarifoj buvom jau su tamsa. Apsistojom močiutės bute, ten pat kaip ir pernai. Jai gal kokį 90 metų, visa mažutė, susitraukus, labai savotiška, bet nuomoja du butus senamiesty pigiau nei bet koks hostelis. Kurią tai dieną kažką juokavo apie žmones ir amžių, ir tarp kitko pasakė, kad va, aš dvigubai vyresnė... na bet mes nutylėjom jau, kad gal keturgubai iš tiesų....
Kitą dieną beviltiškai ir be perstojo lijo, ko visiškai nesitikėjau iš saulės pakrantės rugsėjo vidury... o aš net nebuvau pasiėmus jokių šiltų drabužių – iš pernykštės patirties buvau tikra, kad tokiu metu tenai nereikės nieko daugiau nei šortų ir sijonų...
Tačiau sekančią ir visas kitas dienas oras, laimei, buvo tobulas. Žinoma, ėjome į paplūdimį, kuriuo Tarifa garsi ne tik Ispanijoj, bet ir visoj Europoj, nes tai viena geriausių vietų kitesurfing‘ui. Kadangi Kasparas pamišęs dėl šio sporto ir turėjo visą įrangą, pamokino ir mudvi. Žinoma, pradžioje gauni tik mažiuką „žaislinį“ aitvarą ir mokaisi su juo elgtis sausumoj, jį valdyti, jausti vėją. Na man iš tiesų patiko, nes šis sportas ne tik treniruoja kūną, bet ir reikalauja nemažai smegenų, reikia suprasti, kaip juda vėjas, gūsiai, kur veikia kokios jėgos. Maža to, visa tai vyksta atvirame ore, paplūdimy, prie jūros!
Kitą dieną mums sakė, kad nėr vėjo, taigi varėm į tolimesnį Bolonijos paplūdimį, pasidegint atseit. Jis ypač gražus, turi kopas panašiai kaip Nidoj, tik iki jų nepriėjom, buvo iš tiesų sunku nusedėti tenai, nes baisus vėjas be perstojo košė. O kai vėjas, tai nesijaučia, kaip saulė kepina, ir visi trys baisiai nudegėm, net aš buvau truputį raudona, kas aišku labai greitai pavirto į ruda.
O vakare jau pajudėjau į Marbellą. Tenai apsistojau pas draugą iš pernai metų. Ryte pavaikščiojau po Puerto Banus, kuris tokiu metu visad būna apmiręs, bet aplankiau vieną buvusią darbovietę, kuri jau veikė, o vėliau padrybsojau Marbellos paplūdimy ir popiet patraukiau atgal į Seviliją dar dviem dienom.
Na, taip ir baigėsi mano kelionė po Andalūziją. Vėl gaila palikt, norisi sugrįžt. Tačiau praeitą kartą taip buvo, nes buvau dar daug ko nemačius, neaplankius. O dabar, kai visos pagrindinės vietos aplankytos, žinau, kad grįšiu, ir ne vieną kartą, ir ne todėl, kad dar kažko nemačiau, o todėl, kad Andalūzijoj visad yra kažkas, kas mane be galo traukia, be galo žavi...
Bolonijos paplūdimys
Rimtas surferis ir rimtas kaitas
Tarifos žavesys - daug mažyčių aikščių siaurių gatvelių tinkle.
Sirijos princo pilis Puerto Banuso paplūdimy
Tgi Fridays, kur dirbau savaitę :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą