Kelionės II. Girona

Vizitinė Gironos kortelė

Uch... šią savaitę buvau be interneto, ir šian ryte iš niekur niekur jis ėmė ir atsirado...

Taigi šeštadienį buvau Gironoj. Kelionę organizavo erasmus studentų organizaciją, tačiau ji iš tiesų labiau priminė aštuntokų ekskursiją. Ryte išvažiavom, gidas mus apvedė aplink centrą, pavalgėm ir 5 grįžom :)))

Girona yra nedidelis (<100 tūkst.gyv.) kurortinis meistelis netoli (100 km) nuo Barselonos, ten yra ir oro uostas, į kurį skrenda visos pigios oro bendrovės. Turi gražų senovinį senamiestį. Iš esmės tiek ir tegaliu pasakyt, nes neilgai ten buvom, buvo šeštadienio rytas, todėl žmonių nedaug...

Miestelis

Visi autobuso aštuntokai

šiaip vaizdelis

šiaip vaizdelis II

šiaip vaizdelis III

Kelionės I. Andorra

Tai nykštukinė valstybė tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Įsikūrusi kalnuose, visi miesteliai tarp kalnų šlaitų. Turi apie 80 tūkst. gyventojų, plotas 470kv.km. (palyginimui - Vilniaus 400). Užsiima turizmu - žiemą - slidinėjimu bei kalnų sportais, vasarą - kalnų dviračiai, kalnų trasos. Kadangi turi itin mažus mokesčius, populiari šiaurės ispanų bei pietų prancūzų apsipirkimo vieta. Nors nėra EU, turi eurus ir neturi pasų kontrolės. Itin pigus alkohlis ir tabakas (beje, vasarą jie augina tabaką). Nemažai cigarečių reklamų, kas pas mus išvis uždrausta yra.
Kadangi pirmadienį pas ispanus buvo fiesta (vėl), nusprendžiau ilgąjį savaitgalį praleisti ten, pamatyti kitą šalį (ji iš teisų apie 150km nuo Barselonos).

Keliavau autostopu ir galiu paneigti gandą, kad Ispanijoj tai sudėtinga. Taip, jie labai kreivai į tai žiūri, bet visgi yra vežančių (dauguma jauni žmonės) ir nereikėjo per daug laukti (apie pusvalandį). Labai lengvai radau nakvynę per couchsurfingą, apsistojau pas du jaunus brazilus ir argentinietį, kurie kątik po baigimo ten atvarę dirbti IT specialistais. Smagi kompanija, negali sakyt :)) pasidalinom dideliu kiekiu kultūrinės patirties. Pavyzdžiui, Brazilijoj visi [vyrai] vengia skaičiaus 24, tai asociajuojasi su gėjais ir sukelia daug krizenimo :)))

Pirmą vakarą pasivaikščiojom po senamiestį (primena pietų Prancūziją, nors ir nesu ten buvus). Ten miesteliai tiek išsiplėtę, kad net nėra ribos, eini gatvelėm ir nežinai, kada jau kitas miestas prasideda :))
Antrą dieną išsiruošėm į kalnų trasas. Nebuvo labai sunku, bet jau šaltoka, ir taip Andoroj (dieną +15) daug šalčiau nei Barselonoj (+24). Pirmą kartą gyvenime mačiau karves su varpeliais. Jų kartais net nesimato, tik girdisi, labai gražus garsas kalnų tykumoj tie varpeliai. Radom musmirių, mėlynų, čiobrelių (grįžę gėrėm), kalnuose augmenija kaip Lietuvoj beveik, ten turbūt šalčio užtektinai. Kalnai yra Kalnai, nepaprastas grožis, didybė, ramybė, nuotraukose neaprėpsi. Trečią dieną pavaikščiojom dar ryte po miestelį ir apie pietus išsiruošiau namo, atgal važiuot buvo ilgiau, mane pavežė iki tokio kaimelio, o iš ten važiavau su traukiniu, jis toooks lėtas ir pilnas studentų (Ispanijoj beveik visi grįžta namo kiekvieną savaitgalį, čia vos ne norma tokia yra)....

Bendras įspūdis - ganėtinai turistiška ir prabangi vieta, bet tie turistai tokie nepasikėlę, daugumoj pasiturinčios šeimos. Vis dėlto nėra itin malonu ar labai gera mieste, bet kalnuose - superfaina.

Tai tiek šiam kartui, visos nuotraukos čia. Jas įkėlė vienas brazilas, tai ten dalis informacijos portugališkai, dalis angliškai.

Dienos univere

Mano fakultetas

Kiek neįprastas paskaitų tvarkaraštis. Pagal jį, paskaitos trunka po valandą ir be pertraukų (pirma paskaita 8.30-9.30, antra 9.30-10.30 ir t.t., tik yra pusvalandis po 14.30, 15.00 prasideda popietinės paskaitos). Na bet realiai tai kas vyksta... dažnai tai pačiai grupei žmonių visos paskaitos būna vienoj auditorijoj, tai kol išsikrapšto vienas dėstytojas ir ateina kitas, tai išeina pertrauka 10-15min, ir paskaita 45-50 min. Dabar kai įpratau, tai man labai patinka taip, daug lengviau dėmesį išlaikyt. Bet čia tik mūsų fakultete, buvau pas filosofus keliose paskaitos, nes ten laisvąjį norėjau rinktis, tai ten po 1,5, kaip ir namie. Svarsčiau apie Graikų kalbą kaip laisvąjį, nuėjau į paskaitą, o ten kataloniškai aiškina graikų gramatiką :)))) Haha, o šiandien atėjo viena moteris, uždėjo kažin kokias skaidres, visų veidai ištįso, tada atėjo mūsų dėstytoja,... ana poniutė buvo sumaišius auditorijas... :)

Gal jau sakiau, čia daug grupių yra, nes psichologų vieniems metams gal kokį 200, tai į tą pačią paskaitą gali eiti įvairiu laiku, kaip tau patogiau (na šituo patogumu tai tik mes, erasmusai, galim naudotis, jie tai turi kitas paskaitas ir seminarus kitu metu). Dėl panašios priežasties vieną dalyką dėsto keletas dėstytojų, yra skirtingi dėstytojai teorijai ir praktikoms (a la paskaitoms ir seminarams), rytui ir vakarui, ir net skirtingoms temoms kartais gali kitas ateiti, kaip pvz šian iš niekur nieko atėjo vyrukas ir pradėjo kataloniškai dėstyt, o ta paskaita visad ispaniškai būdavo... :)))

Beje, studentai čia turi nuostabų terminą dėstytojams, kurie tik skaito skaidres – „profesores karaoke“. Man pokolkas tokių nepasitaikė, kaip sakiau, visi labai profesionalūs ir įdomūs, bet terminas tai superinis, ką?

Kai sakiau, kad žmonės labai spalvoti, užmiršau dar vieną aspektą paminėti – nemažai yra vyresnio amžiaus studentų, bent po vieną kiekvienoj auditorijoj būna. Žmonės jau pensininkai ir mokosi kartu. Va taip vat.

Reikėtų paminėti du ryškius neigiamus ispanų/katalonų bruožus. Pirma, labai daug kas rūko, tai yra visiškai normalus dalykas. Ir nors draudžiama yra rūkyti univere, daug kas nesigėdydami rūko koridoriuose, padoresni prie lango prieina, bet aš vis tiek nesuprantu. Net administracija negali nieko padaryti, tik iškabino skelbimus, kad, būkit malonūs, rūkykit prie langų... Bent auditorijose visad švarus oras būna, ačiūdiev. Beje, auditorijos turi galines duris, jei vėluoji, gali per ten įeit, mažiau dėmesio atkreipsi. Kitas dalykas – univere kartais būna tai kaip antakalnio vidurinėj pirmam korpuse per pertrauką, toks triukšmas... Ne, jie nedūksta, jie Rėkia. Aš nžn, ar jiem klausos sutrikimai, ar kas, kad jie visad rėkia. Maža to, kai dėstytoja nori pradėt šnekėt, turi dar kokias penkias minutes laukt, kol visi nutils. Ne, ne taip, kaip kai kurie dėstytojai, kurie neurotiškai trūkčioja dėl kiekvieno šnabždesio, o realiai neįmanoma kalbėt prie to triukšmo ir jie Nenustoja Ilgai, kaip vaikų daržely, kol visi pagaliau sugeba sukaupt dėmesį į dėstytoją...
Bet aš vis nenustoju stebėtis pasirinkimų gausa, uniko dydžiu,.. yra tiek visokių dalykų, kuriuos galima kaip pasirenkamus ar laisvus studijuoti.. Ne tik tie, kuriuos skelbia univeras (tarp jų yra ir įvairių veiklų, šokių, sportų,...), bet ir visokie pusiau ar visiškai privatūs, už kuriuos reikia mokėti, tačiau tai irgi pasirinkimas, nes jie tai už studijas visi moka pilną kainą. Pvz radau skelbimų apie psichodramą arba egiptietiškus hieroglifus.. Tokių dalykų kaina svyruoja nuo 60 iki 200 eurų, duoda apie 6 kreditus (VU tai būtų maždaug 4).


Neseniai sužinojau, kad mūsų fakultetas (ir dar filosofų) visad yra visokių sukilimų židinys – kai tik būna kokie protestai, akcijos, demonstracijos, tai visad – mes :)) va kelias dienas buvo akcija prieš Bolonijos naujas nuostatas, kurios visos Europos studentus palies. Girdėjau, kad studentai gyveno fakultete, ten kepė valgyt, kėlė triukšmą, neleido paskaitų vest. Pastarasis tai labiau pas filosofus, mano kambariokė pati sakė, kaip pas ją buvo... Beje, nuo Franko laikų policijai neleidžiama eiti į universitetus, čia tokia atskira respublika atsiet. Tačiau kai vyksta tokie dalykai, tai administracija įsileidžia policiją. Šiandien mačiau plakatus apie transeksualus :))

Neseniai sužinojau vieną įdomų faktą apie vardus. Įsivaizduojat, Jose Maria (tariasi Chose Marija) yra vyriškas vardas, o Maria Jose – moteriškas. Šie vardai reiškia Kristaus tėvus (Marija ir Juozapas), ir iš esmės vienas yra vyriškas, o kitas – moteriškas, tačiau jie abu duodami kartu vienam žmogui. Niekas aišku taip nesikreipia, dažnai trumpinama į Chema (Čema). Kodėl būtent taip, tai neklauskit :))Patys jauni ispanai nėra labai religingi, tačiau yra tokia tradicija, duoti religinius vardus, jie labai populiarūs (Jesus, Angel, Maria, Jose ir pan.).

Iš kitos pusės namo (iš vienos pusės miškas, o iš kitos parkeliai ir kavinės, kaip matote)

Prieskonių turiu - gyventi galima! (Maniškėms akys ant kaktos iššoko, kai pamatė, kiek prieskonių parsinešiau)

Pagrindinė miestelio aikštė, visad kas nors vyksta (dažniausiai protestai :)))
Šiuo metu - dėl uniko fiestos, kuri vyksta kiekvievnais metais, o šiemet panaikinta. Atkreipkit dėmesį - karšta, kokie 27, visi trumpai apsirengę, spalio 8 d.

kažkur matyta, m? stalo teniso stalų pilni ir Barselonos parkai (fone politinis grafiti, jau beveik uždažytas)

Fakultete. Nors modernus, pilkas (priešingai nei namie), bet nenuobodus, yra visokių piešinių. Šitas tai prieš Boloniją vėl :)

Plakatas prieš boloniją su anarchy simbolika :))

Atvykimas ir pirmos dienos Barselonoje

Tipiniai Barselonos vaizdai

Vieta.
Priemiestis, pusvalandis iki Barselonos centro. Rami, graži vieta prie miško. Tvarkingas butas su dviem miegamaisiais, kuriame gyvena keturi žmonės. 10 minučių pėsčiomis iki mano fakulteto. Visi bendrabučiai yra kiek atokiau nuo visų akademinių pastatų. Visas studentų miestelis yra didžiulis, tikras miestelis, su visa infrastruktūra, parduotuvėm, bankais, kirpykla, sporto sale, kinu, kuo tik nori,... oras kaip Lietuvoj saulėtą liepą.

Kambariokės
Kambariokės labai fainos. Manoji, Esther, irgi studijuoja psichologiją. Ji yra iš Pirėnų kalnų. Ji buvo namie, kai aš tik atvykau, labai padėjo, viską paaiškino, labai draugiška, paslaugi, viską paaiškina. Kitos dvi, kurios kitam kambary gyvena, Maria ir Maripaz yra iš kaimelių tarp Aragono ir Katalonijos regiono. Maria studijuoja ispanų, yra labai smagi apvalaina, teigiama. Maripaz studijuoja anglų vertimą, ji ramesnė ir labai draugiška. Visos jos gyvena šitam bute trečius metus, turi savo ritualus, viską daro kartu, viena kitą palaiko, viena kitai padeda ir mane iškart šiltai priėmė į savą ratą. Kartais labai smagiai pakvailiojam...

Studentai.
Spalvoti visom prasmėm. Nemažai skirtingų rasių, yra musulmonių su čadrom, nemažai siauraakių. Taip pat yra pakankamai alternatyvių žmonių. Bet ne tokių suvaidintų, kaip pusė Vilniaus paaugliukų, o tokių labai gražių ir labai tikrų. Nemažai neįgalių žmonių, gerokai daugiau negu šiaip gatvėj sutiktum, jie čia turi paramos centrą, yra puikiai integruoti, o jų veidai pilni gyvenimo džiaugsmo. Mano fakultete aišku dauguma merginų, bet visa studentų masė pasiskirsčius daugmaž tolygiai. Studentai gana draugiški, pamatę, kad esi atvykėlis, siūlosi padėti, pasidalinti konspektais, patarti dėl dėstytojų ir pan.

Studijos.
A, taip, taigi mokslai. Dėstytojai tikrai labai profesionalūs, giliai išmanantys dalyką, paskaitos įdomios. Tik tiek, kad čia dauguma paskaitų katalonų kalba (kaip suprantu, čia dėstytojo apsisprendimo reikalas). Tačiau nemažai dėstytojų klausia studentų, kokia kalba jiems geriau (katalonų ar ispanų), jei yra erasmusų sutinka ispaniškai šnekėt ar kitaip padėti. Bet vyresni dėstytojai yra labiau užsispyrę šiuo klausimu, aršūs patriotai. Dėl to mes erasmusai stengiamės viens kitą medžioti ir bendradarbiauti šiuo klausimu, dalintis informacija apie paskaitas ispaniškai ir dėstytojų reikalavimus. Ai, beje, paskaitas ispaniškas daugumoj suprantu. Tikrai ne viską, bet, manau, po poros savaičių jau bus viskas laisvai suprantama. Dabar daug tvarkiau popierizmo, vaikščiojau daug į visokias paskaitas, kad galėčiau išsirinkti, kurias noriu lankyti, pavargau, nieko daug nenuveikiau.

Maistas.
Žinoma, daug vaisių, pats sezonas... bet aišku, jie vėl slepia grikius, manas, miežius, džiovintus vaisius ir dar daug ką mano kambariokės tai net nežino, kas tai yra manai arba grikiai. Bet aš dar rasiu. Mieste jau radau indišką parduotuvę, susipirkau visus prieskonius ir produktus, tai jau galiu normaliai valgyt. Šiandien kepiau indišką duoną, čiapatį, gavosi puikiai.

Na tai tiek šiam kartui. Gerų dienų jums.

Mano lova. Tiesa, dabar čiužinys jau ant grindų, bet ketinu ir jo atsikratyti. O tiesiai už lango matosi miškas!!!

Virtuvė

Svetainė

Pieva miške

Spintoj radau welcome pack nuo uniko, kaip miela. Turinys: sausi pusryčiai, kakava, dantų pasta, veido valiklis, info apie bendrabutį, kempinė, tuščias dvd, saldiklis, trys saldainiai, čipsai, alus, užpilami makaronai su vištiena (paskutiniai trys vienetai atiteko kambariokėms :)) )

Dvi savaitės Andalūzijoje. III dalis. Tarifa ir Marbella

Tarifos užkandinė. Ten daug tokių alternatysių viečikių ir visur vyrauja žodis surf.

Taigi, kaip jau sakiau, vakare iš Granados patraukėm link Tarifos. Ispanijoj visada kiek teko keliauti nuo jūros į žemyną arba atvirkščiai, visada reikia perlipti kalnus, ir tai reiškia daugybę gražių vaizdų, o dar saulė leidos... Malagoje sustojom paimti dar vienos draugės ir Tarifoj buvom jau su tamsa. Apsistojom močiutės bute, ten pat kaip ir pernai. Jai gal kokį 90 metų, visa mažutė, susitraukus, labai savotiška, bet nuomoja du butus senamiesty pigiau nei bet koks hostelis. Kurią tai dieną kažką juokavo apie žmones ir amžių, ir tarp kitko pasakė, kad va, aš dvigubai vyresnė... na bet mes nutylėjom jau, kad gal keturgubai iš tiesų....

Kitą dieną beviltiškai ir be perstojo lijo, ko visiškai nesitikėjau iš saulės pakrantės rugsėjo vidury... o aš net nebuvau pasiėmus jokių šiltų drabužių – iš pernykštės patirties buvau tikra, kad tokiu metu tenai nereikės nieko daugiau nei šortų ir sijonų...

Tačiau sekančią ir visas kitas dienas oras, laimei, buvo tobulas. Žinoma, ėjome į paplūdimį, kuriuo Tarifa garsi ne tik Ispanijoj, bet ir visoj Europoj, nes tai viena geriausių vietų kitesurfing‘ui. Kadangi Kasparas pamišęs dėl šio sporto ir turėjo visą įrangą, pamokino ir mudvi. Žinoma, pradžioje gauni tik mažiuką „žaislinį“ aitvarą ir mokaisi su juo elgtis sausumoj, jį valdyti, jausti vėją. Na man iš tiesų patiko, nes šis sportas ne tik treniruoja kūną, bet ir reikalauja nemažai smegenų, reikia suprasti, kaip juda vėjas, gūsiai, kur veikia kokios jėgos. Maža to, visa tai vyksta atvirame ore, paplūdimy, prie jūros!

Kitą dieną mums sakė, kad nėr vėjo, taigi varėm į tolimesnį Bolonijos paplūdimį, pasidegint atseit. Jis ypač gražus, turi kopas panašiai kaip Nidoj, tik iki jų nepriėjom, buvo iš tiesų sunku nusedėti tenai, nes baisus vėjas be perstojo košė. O kai vėjas, tai nesijaučia, kaip saulė kepina, ir visi trys baisiai nudegėm, net aš buvau truputį raudona, kas aišku labai greitai pavirto į ruda.

O vakare jau pajudėjau į Marbellą. Tenai apsistojau pas draugą iš pernai metų. Ryte pavaikščiojau po Puerto Banus, kuris tokiu metu visad būna apmiręs, bet aplankiau vieną buvusią darbovietę, kuri jau veikė, o vėliau padrybsojau Marbellos paplūdimy ir popiet patraukiau atgal į Seviliją dar dviem dienom.

Na, taip ir baigėsi mano kelionė po Andalūziją. Vėl gaila palikt, norisi sugrįžt. Tačiau praeitą kartą taip buvo, nes buvau dar daug ko nemačius, neaplankius. O dabar, kai visos pagrindinės vietos aplankytos, žinau, kad grįšiu, ir ne vieną kartą, ir ne todėl, kad dar kažko nemačiau, o todėl, kad Andalūzijoj visad yra kažkas, kas mane be galo traukia, be galo žavi...

Bolonijos paplūdimys

Rimtas surferis ir rimtas kaitas

Tarifos žavesys - daug mažyčių aikščių siaurių gatvelių tinkle.

Sirijos princo pilis Puerto Banuso paplūdimy

Tgi Fridays, kur dirbau savaitę :)

Dvi savaitės Andalūzijoje. II dalis. Granada

Alhambros gabaliukas

Taigi po kelių nesėkmingų dienų pagaliau pavyko išsinuomoti raudoną mašiniuką ir patraukti link Granados. Buvome penkiese: aš, Ieva, Donatas, marokietis ir vokietė. Mašina važiuoti gavosi dvigubai pigiau nei autobusu. Tačiau vakare buvo svarbios futbolo varžybos (Barselona FC prieš Milano Internazionale), taigi teko sustoti pakelės miestely pažiūrėti tų varžybų. Užsukom į atsitiktinį bariuką ir su tikrais vidurio kaimo ispanais stebėjom triuškinančią Barselonos pergalę, jėėėė! Iš tiesų jie nedaug skiriasi nuo lietuviškų krepšinio pamišėlių, rėkia, šaukia, alų geria. Tačiau futbolą žiūri ir moterys, nėra tai šventas vyriškas reikalas.

Galų gale po vidurnakčio pasiekėm Granadą ir iškart pajutom skirtumą – buvo baisiai šalta. Vėliau pamatėm gatvės termometrą, rodė 15 laipsnių, o mes, pratę prie Sevilijos karščio, nė nesitikėjom tokios žvarbumos. Sunku patikėt, juk miestas tam pačiam regione, dar kiek piečiau. Susirengėm visus savo drabužius ir, atrodydami kaip bomžai, pajudėjom centro link, kur virė naktinis gyvenimas su vakarinėm suknelėm... susiradę pigiausią hostelį, nuėjom miegot. Bernai dar ėjo žiūrėt naktinės Alhambros.

Kitą ryta visi kartu ten patraukėm. Alhambra yra Granados pagrindinė įžymybė. Tai senoviška maurų gynybinė tvirtovė, pastatyta 14 amžiuje. Bjaurus dalykas, neskaitant kosminės kainos, yra tas, kad norint patekti į pačią pilį, reikia ten registruotis prieš tris mėnesius tiksliam laikui (turi apie pusvalandį laiko, per kurį turi įeiti). Mes, aišku, šito nedarėm, todėl galėjom apsidairyti po aplinkinius sodelius ir bokštelius, už kurios nereikia mokėti. Iš ten ir nuotraukos. Jei norite, visada galite pamatyti daugiau: wiki

Granada taip garsėja gražiu vaizdu nuo kalno bei senamiesčiu iš baltų namukų ir siaurų gatvelių, bet tai galima pastebėti visoj Andalūzijoj. Žiemą čia renkasi slidinėtojai, mat šalia yra Siera Nevada.

Maniškiai, norėdami laiku grąžinti mašiną, išskubėjo namo, o aš susitikau su Kasparu iš Šveicarijos, su kurio pernai susipažinom Tarifoj. Išsinuomavom juodą Toyota Yaris ir saulės pakrante (taip ji ir vadinasi, Costa del Sol) patraukėm link Tarifos. Kad būtų lengviau susigaudyti mano kelionėse, štai žemėlapis

Vaizdas nuo Alhambros

Baltas namukas senamiesty

Vaizdas nuo kito kalno ir mūsiškiai

Vaizdas nuo kito kalno į Alhambrą ir mūsiškiai

Dvi savaitės Andalūzijoje. I dalis. Sevilija

Sevilija. Andalūzijos (taip vadinasi pietų Ispanijos regionas) sostinė. Apie 700 tūkst. gyventojų. Karščiausias miestas Europoje. Jos katedra, La Giralda, – trečia bažnyčia pasaulyje, didžiausia gotikinė katedra pasaulyje. Pasakiško grožio miestas – tiesiogine to žodžio prasme norisi kiekvieną kampą fotografuoti. Ne tik be galo dailūs pastatai ir gatvės, bet ir daugybė parkų, sodų, fontanų. Taip pat Sevilijoj pilna balandžių, ypač baltų, ir nors šiaip balandžių nelabai mėgstu, šiuo atveju jie gražiai puošia miestą. Be to, į senovišką miesto vaizdą neįtikėtinai skoningai įsikomponuoja modernus tramvajus.

Atvykau vėlų vakarą, mane pasitiko Donatas (irgi erasmus studentas, tik Sevilijoj) su marokiečiu, pas kurį buvo apsistojęs. Tenai prisiglaudžiau ir aš. Nors marokietis gyvena vienas mažiukam butuke (studijuoja kažkokią informatiką), dažnai priima keliautojus. Pats labai protingas, moka daug kalbų, apsiskaitęs, turintis nuomonę, atsisakęs, jo nuomone, smegenis plaunančios musulmonų religijos.

Vietos magijai nupasakoti trūksta žodžių... Tai buvo labai graži vieta pačiam miesto centre, tarp siauručių gatvelių, o iš terasos ant stogo atsiveria nuostabus senamiesčio stogų ir bokštų vaizdas. Namuose tvyro bendruomeniška, draugiška, svetinga atmosfera. Sunku patikėti, kaip tiek daug žmonių tokioje mažoje vietoje gali taip draugiškai sugyventi ir vienas kitam ne tik netrukdyti, bet ir padėti, dalintis, džiaugtis. Tarsi viena didelė šeima. Kai aš atvykau, tenai gyveno Donatas ir Ieva (abu erasmusai Sevilijoj, vėliau susirado butą), Paula iš Vokietijos, keliaujanti po šalį, Šonas iš Airijos, grįžęs po erasmus perlaikyt egzaminų. Kažkuriuo metu trumpam buvo apsistojusios kelios lenkės. Vėliau butas aptuštėjo.

Tenai prabuvau penkias dienas (o vėliau dar dvi). Nieko labai ypatingo nenuveikėme, tiesiog vaikščiojome po miestą, apžiūrėjom įvairias vietas, mėgavomės parkais, gaminom maistą, praleidom daug tikrai smagaus laiko.

Bandėme išsinuomoti mašiną kelionei į Granadą, tačiau vis nesisekė – tai kreditinės kortelės reikia (kurios niekas neturi), tai 23 metų amžiaus... vienintelė mums tolerantiška agentūra tą dieną nedirbo. aplakstėm kone visą miestą, kol galiausiai pasidavėm. Kitą dieną vėl kažkas įvyko ir tik trečios dienos vakare pavyko išvažiuoti į Granadą. Bet kadangi buvo labai svarbios futbolo varžybos, pakeliui sustojome kažkokiam miestely pažiūrėti varžybų ir tik apie vidurnaktį buvom Granadoj.

Kai grįžau į Seviliją, turėjom įdomią atrakciją – tą dieną buvo marokiečio draugės gimtadienis, bet kadangi ji gyvena Rusijoj, mes jai darėm tokį, pavadinkime, atviruką, metras ant metro. Visas darymo procesas buvo fotografuojamas o nuotraukas vėliau jai nusiuntėme. Žodžiu pasivogėm iš statybų kažkokią plokštę, nusipirkom dažų, tą plokštę išspalvinom ir prirašėm linkėjimų kokiom žinom kalbom, taip pat prašėm praeivių, kad užrašytų savo kalba. Beje, visa tai vyko katedros aikštėj Rezultatas buvo išties stulbinantis.

Paskutinę dieną bandžiau daryti tinginį ir išėjo ganėtinai kitaip, nes ten kitokie sausainiai, kitokia kakava ir nežinojau tikslių proporcijų, o ten indeliai kitokie. Bet jis buvo išties nuostabus, visi buvo labai patenkinti. O vakare ėjome į regio klubą ir smagiai pašokom. Sevilijoj yra nemažai alternatyvių žmonių ir vietų, jei žinai, kur eiti.

Žodžiu, į Seviliją tikrai dar grįšiu :)

Katedra. Vaizdas nuo stogo vakare.

Eilinis parkas.

Eilinis pastatas.

Mūsiškiai.